Marios Linos balsas

Kiekviena šeima yra išmokusi ir perdavusi tam tikrų pamokų. Jei turėčiau pasirinkti vieną išmoktą pamoką, kurią norėčiau perduoti kitiems, pasakyčiau, kad maisto niekada negalima švaistyti. Mano mama šiuo požiūriu buvo puikus pavyzdys. Šis priesakas atkeliavo tiesiai iš pokario – sunkaus laikotarpio, kai viskas buvo gražu ir brangu. Tai pamoka, kvepianti skrudinta sūrio plutele, būdinga Lagosanto – mažam miesteliui Feraros provincijoje.

Kiekvieną vasarą susirinkdavome močiutės Liberos namuose. Būdavo smagu susitikti, nes likusią metų dalį progų pasimatyti turėdavome nedaug. Visi susėsdavome aplink židinį ir kepdavome sūrio pluteles bei kukurūzų burbuoles. Prisimenu, kaip močiutė dalydavo burbuoles mums, vaikams, ir pasakodavo apie šią nuo karo laikų tebesitęsiančią tradiciją. Mano tėvas ir jo broliai tada buvo maži, vakare išeiti iš namų buvo neįmanoma, o televizijos nebuvo. Taip mano močiutė, kaip ir kitos miestelio moterys, sugalvojo kitokį būdą leisti laiką kartu.

Mažame miestelyje visi vieni kitiems padėdavo. Ūkininkas, nuėmęs kukurūzų derlių, palikdavo mums kelias burbuoles, nė nenumanydamas, kad tai taps mūsų šeimos tradicija. Kai mama ištekėjo už tėvo, ji taip pat perėmė šią tradiciją: neturėdama židinio, burbuoles kepdavo virš virtuvinės viryklės degiklio. Dabar tą patį darau su savo dukra Alice, kuri pati dar negamina, bet mėgsta valgyti.

Kai tik gaminu ragù, ji visada paragauja ir sako: „Neužuodžiu močiutės.“ Tai miela užuomina, kad reikia įdėti daugiau sūrio plutelių. Tada ir imu prisiminti tas popietes, praleistas klausantis močiutės pasakojimų, kai žaislų neturėjome daug, o paprasti akmenukai buvo tokie pat brangūs kaip ir visa kita.

Štai kodėl tradicijos tokios svarbios. Jos – tarsi atviros durys į mūsų ištakas, pro kurias galime leistis į kelionę prisiminimų takais. Mano prisiminimų takas – tai šeimos, gyvenusios Lagosanto, ir senelių, gyvenusių Bagnolo in Piano, vaizdų skiautinys. Ir mamos, ir tėčio giminės pusės sudaro prisiminimų mozaiką: šuoliai į atvirą drėkinimo kanalą ar slėpynės ant šieno vežimo... Kartą prie asilo prikabintas vežimas pasileido lėkti, o senelis bėgo mums iš paskos šaukdamas visa gerkle. Mūsų senelis atrodė lyg iš senos nuotraukos: su skrybėle ir pjautuvu rankoje žolei pjauti. Prisimenu kvadratėliais supjaustytą arbūzą, kuriuo dalydavomės su pusbroliais ir pusseserėmis. Taip pat prisimenu savo kvailą baimę, kad močiutė mane myli mažiau vien todėl, jog nepasilikdavau pas ją nakvoti, kaip visi mano broliai. Tačiau ši baimė kaskart išnykdavo, kai susėsdavome prie židinio.

Kai kurie žmonės nelengvai parodo savo meilę, nesibučiuoja ir nesiglėbesčiuoja, tačiau būna akimirkų ir nuotaikų, kurios atskleidžia didžiulę meilę. Mano močiutei tokia akimirka būdavo prie židinio, kepant kukurūzų burbuoles.

Tai tik maža mano šeimos istorijos dalis, kelionė prisiminimų takais, į kurią visada mielai leidžiuosi. Prisiminimas, toks pat brangus kaip maistas.

Autoriai:
Teksto autorė – Carlotta Fiore
Nuotraukos autorius – Diego Rosselli